Protinių uždavinių sprendimas

Pagrindinės mąstymo proceso operacijos:

  • Analizė – tai atskirų objekto dalių, elementų, savybių, ryšių išskyrimas. Kitaip sakant – tai pažinimo objekto išskaidymas į atskirus komponentus.
  • Sintezė – tai sujungimas mintyse išskirtųjų objekto dalių ir santykių į visumą.
  • Lyginimas – tai panašumo ir skirtumo tarp objektų ar jų atskirų elementų bei požymių nustatymas. Objektus ir reiškinius galima lyginti pagal vieną arba ištisą grupę požymių ir savybių.
  • Apibendrinimas – tai objektų ir reiškinių sujungimas mintimis, kurie turi bendrų savybių.
  • Klasifikavimas – tai objektų skirstymas į grupes, klases, lyginimo ir apibendrinimo operacijomis nustačius jų panašumus ir skirtumus. Klasifikuojant remiamasi objektų ar reiškinių analizės, sintezės bei lyginimo būdu išskirtais esminiais kriterijais.
  • Abstrahavimas – bendriausių esminių objektų ar reškinių savybių, ypatumų išskyrimas, išryškinimas bei jų atsiejimas nuo neesminių, antraeilių savybių.
  • Konkretizavimas – atskirybės išskyrimas iš bendrybės.

Argumentas – ką nors pagrindžiantis, įrodantis teiginys arba teiginių seka (logikoje, filosofijoje).

Argumentacijos klaida yra nevykęs argumentas, kuris atrodo esąs geras. Pvz.:

argumentum ad hominemargumentas taikomas žmogui – argumentacijos klaida, daroma tada, kai kritikuojama oponento asmenybė užuot kritikavus jo teiginius.

argumentum ad numerumargumentas iš kiekio – argumentacijos klaida, daroma remiantis prielaida, kad kuo daugiau žmonių tiki kažkokia idėja, tuo daugiau šansų tai idėjai būti teisinga.

Kritinio mąstymo standartai:

  • Aiškumas
  • Preciziškumas
  • Tikslumas
  • Aktualumas
  • Reikšmingumas
  • Nuoseklumas
  • Loginis korektiškumas
  • Užbaigtumas
  • Teisingumas
  • Platumas ir gylumas

Instrumentinė sąmonė

Atmintis –

Mąstymas –

IM (Informacinis metabolizmas)

Poreikiai

Sistema – pagal tam tikrą modelį ar struktūrą tarpusavyje organizuotų ir sąveikaujančių elementų grupė, veikiančių drauge siekiant kažkokio tikslo.

Pagrindinės sistemos charakteristikos:

  • Sistemą sudaro vienareikšmiškai identifikuojami elementai.
  • Šie elementai yra susieti ryšiais, kurie sudaro sistemos struktūrą. Būtent dėl ryšių tarp elementų sistema tampa daugiau negu atskirų, visiškai nepriklausomų elementų rinkinys.
  • Kiekviena sistema turi ribas, atskiriančias sistemą nuo jos aplinkos; ta riba yra daugiau ar mažiau “pralaidi”, t.y. ne visam laikui atskirianti sistemos elementus nuo tų elementų, kurie sistemai nepriklauso. Tai reiškia, kad sistemos ribos gali keistis. Sistemos ribos gali būti materialios arba nematerialios. Sistemos ribos yra svarbios dėl dviejų priežasčių.
    • Visų pirma, sistemos ribos užtikrina sistemos tapatumą, t.y. ją galima išskirti iš didesnio darinio.
    • Antra, sistemos ryšys su jos aplinka yra palaikomas per jos ribinius elementus: kaip tik jie yra tos vietos, kur nurodomos taisyklės, kokia informacija ar medžiagos dar gali patekti į sistemą arba kokia informacija ją turi palikti.
  • Sistemos elementų būsena (nebūtinai visų elementų) kinta laike – t.y. sistema yra dimnamiška (priešingai statiškoms sistemoms, kurios nesikeičia laike). Dėl to galima stebėti vienokią ar kitokią sistemos elgseną.
  • Sistemos būsenos kitimas (elgsena) yra tampriai susijusi su sistemos tikslais. Nors iš pirmo žvilgsnio sistemos tikslų nustatymas gali pasirodyti subjektyvus ir jų pasirinkimas priklauso nuo tyrinėtojo, tačiau juose galima įžvelgti labai svarbių sistemos vidinių ir objektyvių bruožų pasireiškimą.