Kokybinių Struktūrų Metodas

1 žvilgsnis

Pabandykime pažvelgti į mūsų mąstymo aparato pamatus. Žinoma, mąstymo aparato pamatą sudaro tam tikri aksiominiai dalykai, – tai, kuo viskas remiasi. Kai mes apie ką nors galvojame, kas ten, mumyse giliai, atstoja šį pamatą?

• Yra Pasaulis. Tuo, kad jis yra, niekas neabejoja. Ir visa, apie ką mes galvojame, yra jame.
• Yra Aš – tas, kuris galvoja.
• Yra kažkas, kas turi formą. Net jeigu tą kažką aš įvardysiu beformiu, tai ir bus jo forma. Apie tą kažką ką nors galvodamas, išskiriu jį iš bendros galimų mąstymo objektų mąsės. Aš jį išskiriu, suteikdamas jam tam tikrą formą.
• Tas kažkas turi būtį. Jis egzistuoja viena ar kita forma, tai yra išgyvena būtį. Net ir tuo atveju, jei tas kažkas yra abstrakti idėja, jis, kaip mąstymo objektas, egzistuoja.
• Tas kažkas susijęs su kažkuo kitu. Apie ką aš begalvočiau, net jei ties tuo ir nesutelkiu dėmesio, įsitikinęs, kad niekas neegzistuoja visiškai atskirai. Tai vienaip ar kitaip susiję su kažkuo.

Tiesa sakant, tai ir viskas. Tokiais menkais pagrindais ir remiasi visa mūsų mąstymo sistema. Tereikia ką nors iš čia pašalinti, ir mes prarandame galimybę galvoti. Nes jeigu nėra Pasaulio, niekur nieko nėra, – nėra ir manęs, galvojančio. O jeigu jo niekur nėra, vadinasi, jis neišgyvena būties, o jeigu jis neišgyvena būties, aš negaliu apie jį galvoti, net kaip apie neegzistuojantį, nes neegzistavimas – taip pat būties išgyvenimo forma.

Jeigu nėra manęs, nėra kam galvoti.

Jeigu to kažko negalima išskirti, tai yra, tas kažkas neturi formos, neįmanoma apie tai galvoti. Nėra mąstymo objekto.

Jeigu tas kažkas neturi buvimo, jis neturi nei būties, nei nebūties. Nėra apie ką galvoti.

Jeigu tas kažkas egzistuoja atskirai ir su niekuo nesusiję, tada – tai Pasaulis. Ratas užsidarė. Nuo aukščiausio abstrakcijos lygio nusileiskime prie konkretesnio plano.

Ką mes išskiriame?

• Formą kaip egzistavimo faktą. Jeigu teiginys – visa, kas išreikšta, turi ribas – yra teisingas, pirmiausia tas kažkas turi mums apsireikšti. Vienaip ar kitaip, bet apsireikšti. Mes atrandame, kad egzistuoja daiktas, objektas, dalykas, situacija, jeigu galime juos išskirti ir tuo pačiu apibrėžti formą.
• Kita būtina sąlyga – tas kažkas kažkaip egzistuoja. Ne tiesiog egzistuoja, o egzistuoja kažkaip (kažkaip būva).
• Jo egzistavimas – buvimas – turi tam tikrą kokybinį apibrėžtumą, tai yra tas kažkas su kažkuo susijęs.
• Jeigu vyksta įsisąmoninimo procesas, visada yra tai, kas įsisąmonina.
• Visą tai sujungia savimonė.

Vadinasi, be įsisąmoninimo šios trys sąlygos neįvykdomos. Mes apžiūrinėjame, kažkas apžiūrinėja, kažkas galvoja, aš galvoju…Visada egzistuoja žvelgianti akis, kuri pati į save pažvelgti negali, nes atsirastų vadinamoji “kvaila begalybė” – vienas kitą atspindinčių veidrodžių dėsnis. Jeigu mes žiūrėsime į įsisąmoninimą, vėl pamatysime formą – kaip ji būva, su kuo susijusi ir panašiai. Viskas laikosi ant keturių stulpų, ant trijų banginių ir vienos vinies, kuri visus šiuos banginius sujungia, – įsisąmoninimo, arba tuščio Aš.

Ištrauka iš I. Kalinausko knygos “Transformacija”

2 žvilgsnis

“Kiekviena visuma gali būti pateikta kaip sistema, bet ne kiekviena sistema reiškiasi kaip vientisa visuma” (Samburovas).

Šis teiginys rodo, kad visumos sąvoka yra siauresnė nei sistemos sąvoka. Todėl visumos, kaip sistemos, apibūdinimas, net kai ji akivaizdžiai funkcionuoja, nepadeda atskleisti jos, kaip visumos, kokybinio apibrėžtumo. Visumos dalis, skirtingai negu sistemos elementas, nėra savarankiška ir gali būti mąstoma tik vienu metu su visuma.

Taigi viena svarbiausių filosofijos ir mokslo metodologijos problemų – apibūdinti visumą neprarandant jos esminės kokybės. Tai ypač aktualu tokioms sritims kaip psichikos apibūdinimas, sudėtingų socialinių ir etninių procesų tyrimas, ekologija.

J.M. Lotmano ir M.M. Bachtino metodologiniai tyrimai iškėlė idėją sukurti metodą, kuriuo remiantis būtų galima apibūdinti visumą jos nesuardant savo tyrimuose, juodu labai dėmesingai tyrė, kaip išsaugoti visumą.

Keblumas yra tas, kad apibūdindami kurią nors produktyvią visumos dalį, drauge privalome turėti išsamų visumos apibūdinimą.

Norint išsaugoti visumos totalumą dalių atžvilgiu, ji turi būti apibūdinta taip, kad bet kurią jos dalį būtų galima nagrinėti per jos santykį su visuma. Antra vertus, dalies būtis visumoje irgi totali. Taip visumos totalumas reiškiasi jos dalių totalume. Kitais žodžiais, turi būti laikomasi šių principų: “viskas viskame”, “viskas viename”, “viena viskame”, “viena viename”.

Šiam uždaviniui išspręsti siūlomas kokybinių struktūrų metodas, kurio pamatas įvesti į nagrinėjimą aspektą, išlaikantį visumą nepakitusią per visą išorine ir vidinę raidą.

Filosofijoje toks aspektas yra žinomas – tai kokybės kategorija. “Kokybė yra esminis daikto apibrėžtumas, dėl kurio jis yra tas, o ne kitas daiktas ir skiriasi nuo kitų daiktų. Daikto kokybė nėra vien atskiros jo savybės. Ji susijusi su objektu kaip su visuma, apima jį visą ir yra neatskiriam nuo jo.” (Filosofijos žodynas, Vilnius, 1975).

Nagrinėjant objektą jo kokybinio apibrėžtumo požiūriu, drauge nagrinėjame jį kaip visumą, totaliai esančią tiek savo išorinėje, tiek vidinėje būtyje. Kitais žodžiais, totalumas yra esminė visumos savybė.

Kyla savaiminė prielaida, kad:

• Kokybė, apimanti išorinės būties totalumą – funkcionavimo aspektas.
• Dalies visumoje būties totalumas – organizacijos aspektas.
• Visumos, kaip išorinės ir vidinės būties vienovės, kokybinio apibrėžtumo totalumas – koordinacijos aspektas.
• Visumos, kaip paskiro visuotiname, būties totalumas – ryšio aspektas.

Drauge peržiūrėjus išskirtus keturis visumos būties aspektus, galima atskleisti kokybės struktūrą, t.y. suformuluoti principą, pagal kurį būtų galima nagrinėti kokios nors konkrečios visumos kokybinį apibrėžtumą.

Ištrauka iš I. Kalinausko knygos “Vienui vienas su Pasauliu”

3 žvilgsnis

Darbui su sąmone sistema siūlo kokybinį struktūrų metodą kaip pagrindinį.

Žinoma įvairių mąstymo būdų, kuriuos žmogus taiko protinei veiklai.

• Linijinis mąstymas (jei a, tai b). Tai būdas, kuriuo iš teiginių kuriama paprasta loginė grandinė. Ši logika paprastai taikoma buityje, bet ji per daug vienareikšmiška, todėl tokią grandinę lengva užsklęsti ir imti vaikščioti ratu.
• Mąstymas atsižvelgiant į grįžtamąjį ryšį. Būdas, teikiantis galimybę reaguoti į realybės pokyčius, bet neatmetantis “atspindžio atspindyje”, vadinamosios ydingos begalybės pavojaus.
• Dialektinis būdas įgalina matyti tiriamojo objekto raidos tendencijas. Nustatomi jame judantys prieštaravimai ir ieškoma būdų, kaip šiuos prieštaravimus pašalinti sinteze. Taikant dialektinio mąstymo būdą, galima išvysti raidos užuomazgas pačiame objekte. Sudėtingus objektus galima įsivaizduoti kaip sistemas.
• Kokybinių struktūrų metodas. Čia išskiriami trys tiriamojo objekto aspektai:
  • Funkcionavimo aspektas: tiriama objekto produktyvi veikla;
  • Tarp organizacijos aspekto ir funkcionavimo aspekto yra dialektinis prieštaravimas – kuo aktyviau funkcionuoja objektas, tuo labiau griaunama jo konstrukcija;
  • Ryšio aspektas: jo nagrinėjimas išeina už objekto ribų. Ryšio aspekto tyrimas įgalina sužinoti, kokia informacija į objektą patenka, ir suprasti, kas būtent iš to, kas yra ne objektas, daro įtaką jo veiklai;
  • Koordinacijos aspektas (koordinacijos taškas) suteikia objektui totalumo savybę, t.y. jo, kaip Visumos, kokybinį apibrėžtumą.

Ištrauka iš I. Kalinausko knygos “Vienui vienas su Pasauliu”

4 žvilgsnis

Kokybinių struktūrų metodas sukurtas norint intelektualiai atpažinti visumos judėjimą visumoje.

O dabar apie galimybes.

Pirma. Jūs niekada negalėsite pamatyti visumos, joje būdami. Apžiūrinėsite gabalėlius ir detales, išskirdami tas, kurios, jūsų supratimu, atrodo svarbiausios, atmesdami tas, kurios atrodo tik nereikšmingos smulkios detalės. Bet juk sakoma, kad norint pamatyti situaciją, reikia iš jos išeiti.

Antra. Jūs niekada negalėsite pamatyti, pajausti, išgyventi visumos naudodami NEvisuminį instrumentą. Todėl mes ir kalbame apie savimonės atsiradimą, tai yra apie tam tikrą išorinį rutulį, jei galima taip pasakyti, kuris galės apimti, pagriebti, kaip magnetas pritraukti visas dalis į visumą ir tuo pačiu, būdamas tos visumos dalimi, nepriklausyti nei vienai kitai tos visumos daliai. Dėl šios neįprastos pozicijos savimonė gauna galimybę koordinuoti visumą iš išorės, kaip bet kurių koordinačių sankirtos taškas, kuris visada būna tiek viduje, nustatydamas sistemos kokybę, tiek išorėje – visumos koordinatoriaus pozicijoje. Tik apimdami visumos dalių vienalaikiškumą ir lygiareikšmiškumą, jūs atveriate sau tikrovę to, ką matote. Tuo pat metu suvokdami foną, kuriame ši visuma pasireiškia visa savo esme, ir staiga atrasdami, kad visumoje nėra daugiau ar mažiau svarbių detalių, nes net ir pačios mažiausios išnykimas ją padarytų tiesiog kita, gali būti, labai panašia į ankstesnę, bet kita, pakeitusia savo kokybinį apibrėžtumą.

Keletas konkrečių sąvokų.

Kokybinių struktūrų metodas siūlo pažvelgti į visumą, joje išskiriant:

• koordinacijos aspektą, kurio turinys formuoja kokybinį duotos visumos apibrėžtumą;
• organizacijos aspektą, kurio turinys nusako visumos konstrukciją;
• ryšio aspektą, kurio turinys nustato tarpusavio santykių su realybe būdą arba, kitaip tariant, foną, kuriame mes ją apžvelgiame;
• funkcionavimo aspektą, kurio turinys nusako produktą, kurį ta visuma gamina.

Ištrauka iš I. Kalinausko knygos “DFB metodika. Gyvenimas kaip santykių erdvė”

5 žvilgsnis

Ar gali žmogus pasikeisti? Kokybiškai pasikeisti? Kiekybiškai mes visi keičiamės: mūsų amžius keičiasi, funkcinių galimybių kiekis keičiasi, materialinė padėtis keičiasi – kiekybiniai rodikliai, be abejo, kinta. Ar kinta žmogus kokybiškai? Ir iš principo ar jis gali pasikeisti? Transformuotis?

Fundamentalūs faktai, susiję su biologija, biopsichologija, zoopsichologija, kelia dvejonių. Žmoguje pernelyg daug duotybių…

Šiai dienai įrodyta, kad kokybiškai pasikeisti, nesugriaunant to, kas duota, o remiantis į tai, kas žmoguje jau padaryta, vis dėlto įmanoma, dėka idealių poreįstikių, o tiksliau poreikio naujai informacijai – praktiškai nepatenkinamo, kuris suteikia pagrindą vystytis intelektui.

Kad pamatyti kokybinį pokytį, būtina išsiaiškinti žmogaus kokybinį apibrėžtumą. Ir kol kas turime tik vieną žmogaus, kaip realybės reiškinio, kokybinio apibrėžtumo versiją – tai jo gebėjimas veikti savo sąmonės erdvėje ir gauti realius rezultatus.

Žmogus gali kokybiškai pasikeisti, jei kokybiškai pasikeis jo santykis su vidiniu savimi.

Žmogus gali transformuotis, jei bazinė jo vidinio „aš“ struktūra, taigi ir sąmonės erdvė, skirsis nuo pirminės. Pirminė, kaip žinote, yra piramidė, o piramidė – tai hierarchija, socialinė struktūra. Bazine kokybinės sąmonės struktūra gali būti aspektų kvadratas. Tam tikra prasme tai gali tapti pagrindiniu individualaus gyvenimo generatoriumi. Nauja bazinė sąmonės erdvės struktūra leidžia sukurti naują žmogaus vidinio gyvenimo valdymo sistemą. Šią valdymo sistemą vadiname subjektu. Subjekto atsiradimas prasideda nuo to momento, kada jūs bandote suvokti save patį kaip totalumą, kaip visumą. Tai, kas tavyje bando būti visuma ir yra subjektas.

Galvodami apie realybę, kaip apie nedalomą visumą, ir apie save, kaip apie nedalomą visumą, galime matyti, kad mūsų gyvenimas, tai visumos judėjimas visumoje, su nuliniu perėjimu koordinacijos taške.

Ištrauka iš I. Kalinausko knygos “Intelektinė avantiūra”

6 žvilgsnis

7 žvilgsnis

Linijinis mąstymas. Ką su juo daryti? O kodėl reikia kažką daryti, jeigu smegenys taip surėdytos? Ar ne taip? Ir apskritai su kuo daryti? Kokie egzistuoja mūsų mąstymo agregato veikimo variantai? Labiausiai paplitęs variantas – viską suvesti į vieną tašką. Kada viskas suvesta, tada tai suvokiama ir tam suteikiamas vardas, pavadinimas. Sakome “medis” ir pradedame: medis – tai yra tai, tai ir tai…, tai yra vadinamasis taškinis mąstymas. O nuo taško iki taško ką galima nubrėžti? Liniją. Galime nubrėžti daug įvairių linijų, bet vis tiek jos bus linijos.

Taip formuojasi linijinis mąstymas – verbalios realybės, vardų realybės pagrindas. O jeigu pavadinimų realybės (pavadinto), tai ir gramatikos ir taip toliau. Būtent tuo pagrįsti mokslai apie ženklus – gramatika ir semiotika. Mūsų dėmesys sujungtas su vardu, kaip žibintas tamsoje slenka tam tikra linija.

Tai dažnai nutinka žmonėms – jie patenka į intelektinę aklavietę. Tiksliau, jiems atrodo, kad tai aklavietė, kad linija kažkur užstrigo ir toliau negali eiti. O tai tiesiog sau į uodegą kandanti gyvatė, tai uždaras ratas. Stebėjimai patvirtina, kad daug dažniau psichologinis išgyvenimas dėl proto patekimo į aklavietę susijęs ne su tuo, kad jūs susidūrėte su neišsprendžiama protine problema, o su tuo, kad jūs savo mintimis keliaujate ratu. Žmogus situaciją psichologiškai išgyvena kaip beviltišką, jis reiškia emocijas, puola į isteriją, frustruoja, ketina pasidaryti galą, eilinį kartą pasitraukti iš šio pasaulio, pakeisti partnerį, šalį, profesiją ir t.t. Toks mokestis už verbalinės realybės paprastumą.

Ištrauka iš I. Kalinausko knygos “Transformacija”